Sekantis mūsų kelionės tikslas – Angkoro šventyklos Kambodžoje.  Prisiskaitėme Lonelyplanet ir internete , prisiklausėme draugų ir sutiktų turistų įspūdžių apie kelionės sunkumus bei įspūdingas 1000 metų senumo šventyklas, ir su tokiais lūkesčiais iš Bankoko išvykome į Siem Reap’ą .

Aplenkdami iš tolo visas turistines agentūras, brukančias kelionės ir Kambodžos vizos paketą , nutarėme keliauti savarankiškai vietiniu transportu  – gavosi per pus pigiau ir atvykome greičiau, nes negaišome laiko pakelės kavinėse, kurios moka komisinius autobusų vairuotojams už sustojimus šalia jų. Vizos gavimo procedūra buvo tokia lengva, kad gaila tų turistų, kurie perka vizos paslaugą turizmo agentūrose.

 Kelias nuo Tailando sienos iki Siem Reap’o tik ką suremontuotas, tad daugiau laiko galėjome skirti vietinio vairavimo ypatumams (apie tai kiek vėliau). Siem Reap’e apvažiavome keletą viešbutukų, kol radome mums tinkantį ir patinkantį.

Taigi, paneigiame pirmąjį mitą – kelionė į Angkoro šventyklas iš Bankoko jau nebeverta piligrimų žygio vardo.

Lapkritis-gruodis Kambodžoje yra žiemos periodas  – vėsus ir sausas metas.  Per dieną čia galima patirti tris lietuviškus sezonus: ryto gaiva kaip ankstyvą rugsėjį, dienos kaitra, kaip karštą rugpjūčio dieną, ir šiltas vakaras kaip liepos vidury. Todėl nenuostabu, kad kaip tik prasidėjo turistų antplūdis. Viskas čia orientuota į turistus, todėl kavinėse ir parduotuvėse visos kainos doleriais,  net bankomatai išduoda tik dolerius,  tad tik trečią lankymosi dieną teko pamatyti vietinių pinigų – realų, ir tai tik tuomet, kai turėjome gauti mažiau nei vieno dolerio grąžą.

Siem Reap’o centras – tai kelios kavinių gatvelės, kur turistai leidžia vakarus ragaudami Khmerų, indų, Tailando  ar tradicinės virtuvės patiekalų. Reikia pripažinti, kad Khmerų maistas yra gardus, bet nusileidžia tailandietiškam.  O kainos (visgi turistų lankomas kraštas)  – panašios į vilnietiškas, tad pigu tik turistų nematančioje provincijoje.

Siem Reap ir Phnom Phen miestai be azijietiškų bruožų turi ir subtiliai jaučiamos europietiškos dvasios – 90 metų prancūzų kolonijos palikimas Visų pirma, prie omleto ar salotų duoda prancūzišką batonėlį. Antra, kavinėse ir parduotuvėse yra nemažas vyno (nebrangaus ir gana gero) pasirinkimas. Trečia, galima gauti skanios kavos 🙂

Kiek teko patirti, prancūziškai kalbančių vietinių beveik nėra: Prancūzija neinvestavo į savo kolonijų infrastruktūrą bei edukaciją, tad jų valdymo pabaigoje šalyje tebuvo 3 aukštosios mokyklos, ir jokių magistralių, kaip britų valdytuose kraštuose.

Visur plika akimi matosi vietinių gyventojų skurdas: 30 metų pilietinio karo rezultatas ne tik agrarinė ekonomika su 10 metų amžiaus laukinio kapitalizmo apraiškomis, bet ir begalės suluošintų žmonių.

Transportas vertas atskiros temos.

Vos įvažiavus į Kambodžą į akis krito lengvųjų automobilių būklė bei modeliai: dauguma mašinų senesnės nei 12-15 metų,  3 iš 4 automobilių – Toyota Camry įvairių laidų modeliai. Phnom Phen situacija kitokia – gyvenime nesame matę tiek daug Lexus automobilių: maždaug pusė automobilių gatvėse. Ir ne šiaip, o visureigiai LX. Galima daryti išvadą, jog pasaulio paramos pinigai į šios šalies ekonomiką buvo investuoti keistokai 🙂 Beje, būtinas automobilio atributas – DIDELIS Lexus ženklas ant jo šono 🙂

Nors oficialiai eismas turėtų vykti mums įprastomis kryptimis, tačiau iš pirmo žvilgsnio labai sunku pasakyti, kuria kelio puse organizuotas eismas: pusė automobilių su vairu dešinėje, kita pusė – kairėje. Dviejų juostų kelyje motoroleriai  juda įvairiomis kryptimis abejomis kelio pusėmis… Nėra jokių pirmumo teisę suteikiančių kelio ženklų, tad iš visur prieš tave išlenda automobiliai, dviračiai, tuk-tukai, motoroleriai… Visgi, šis chaosas turi savo tvarką:) Išsinuomoję dviračius ekskursijai po Angkoro šventyklas praktiškai išbandėme eismo ypatumus ir susiformulavome taisykles. O jos tėra  trys:

1. Pirmenybę turi didesnė transporto priemonė, tad nereikia stebėtis, kad iš šalutinio kelio prieš tavo nosį išvairuoja automobilis (dar prieš tai papysi:))
2. Jei reikia kur nors sukti, važiuok tau reikiama kryptimi  nors ir prieš eismą nedarydamas staigių judesių ir nekeisdamas važiavimo greičio – tie kurie važiuos iš paskos ar priekio patys susivoks, kaip tave apvažiuoti. (nereikia stebėtis, kad mus vežantis tuk-tuk’as porą šimtų metrų brovėsi prieš 3 juostų srautą)
3. Sankryžoje važiuok užtikrintai bet negreitai, kad kiti galėtų tave apvažiuoti (ta pati taisyklė galioja ir pėsčiomis einant per gatvę. Gali eiti nors ir per 6 juostų gatvę ne pėsčiųjų perėjoje – jų čia niekas nepaiso)

Vienok, sako Saigone eismas dar chaotiškesnis. Greitai pamatysime.

[wpvideo mvLSc60u]

 [wpvideo ex6okQH4]

Vietiniai tarpmiestiniai autobusai išvažiuoja iš turgaus ir atvažiuoja prie turgaus – tereikia žinoti kurio:) VIP autobusas yra su oro kondicionieriumi ir teoriniu tualetu. Autobuso bagažo skyriuje pervežami siuntiniai iš kaimo į miestą – gyvos vištos, maišai grūdų, dviračiai ir pan. Kelionės metu  (270 km per 6 valandas tarp Siem Reap ir Phnom Phen) rodo DVD: galima dainuoti karaoke Khmerų kalba (jų meilės dainos su daug jaustukų, tad pramokome, kaip vietiniais rašmenimis rašoma „ach“, „ai“, …), klausytis 90 minučių humoristinio 2 artistų dainavimo-miaukimo (Khmerų kalba ir taip garsiai, kad nori nenori imi suprasti apie ką jie dainuoja), žiūrėti kovinį filmą su kinietiškais subtitrais, o vėliau tiesiog mėgautis įvairių filmų kovinėmis scenomis grojant lyrinei muzikai. Visa laimė, kad per kelio nelygumus kai kada atsijungdavo garso laidai…