Blog posts

Naujoji Zelandija – Pietų Sala

Naujoji Zelandija

Gavome pastabų, kad per retai rašome į blogą 🙂 Taisomės, ir grąžiname skolas – straipsnelį apie pietinę Naujosios Zelandijos salą. Taigi, po nykių Naujųjų sutiktuvių sostinėje Velingtone išplaukėme į pietus (ten, kur dar šalčiau…)

Po 3 valandų nuobodaus laiko kelte, pasiekėme Pietinę Naujosios Zelandijos salą.  Kaip ir kiekvienoje aplankytoje šalyje gamtovaizdžių įspūdžius įvairiname kulinariniais. Tiesa, Naujoji Zelandija nepasižymi ypatinga virtuve (nebent laaabai riebiais padažais ant ne mažiau riebios avienos), bet imigrantų iš pietų Europos dėka, ne kartą ragavome puikius itališkus patiekalus (atsižvelgdami į skaitytojų komentarus, šį kartą patiekalų nuotraukų nedėsime 🙂 ). Aplankėme 5 Malborough regiono vyno ūkius, papildėme vyno atsargas automobilio bagažinėje ir išskubėjome į Kaikurą – miestelį, šalia kurio nuolat plaukioja kašalotai. Ne veltui skubėjome, nes tikriausiai visi salos gyventojai tą dieną jau buvo ten, tad nakvynę radome tik pravažiavę 2 valandas kelio. Vienas iš pakelės vaizdų :

Pakeleje

Nepatingėjome išsukti iš pagrindinio kelio, kad aplankytume kaimelius ant vandenyno kranto bei apžiūrėti  unikaliai vandens erozijos paveikto smiltainio.

Katedros bokstai kalno slaite

Iš rytinės salos pusės į vakarinę galima nuvykti tik per 3 perėjas, pasirinkome pačią gražiausią Artur Pass, tačiau taip lijo, kad geriausiu atveju matėme šlaitus į bedugnę ir retkarčiais apsemtus kelio ruožus.  Tiltai per upes čia irgi ypatingi – vienos juostos, tad reikia įžvelgti, ar ant kelių šimtų metrų ilgio tilto nėra iš priekio atvažiuojančio automobilio arba… traukinio.

Tiltas

Viena iš salos įžymybių – ledynai, kurių liežuviai nusileidžia iki 1.8 km virš jūros lygio. Kai važiuoji pro palmes ar žmogaus ūgio paparčius, tikrai sunku patikėti, kad kitapus slėnio pamatysi ledynus.

Kelias i ledyna
Ledynas uz 1 km

Kad pasiektume ledyną, reikia perbristi keletą upių (vanduo ledinis, tad veide nesistenkite įžvelgti šypsenos 🙂 )

Basomis per upe

Poledinė upė – vandens srautas neša 1 metro skersmens ledo luitus, tad į ją geriau nebristi…

Ledonesis

Vakarykštė liūtis atnešė ledo luitus keletą šimtų metrų nuo upės vagos

Poilsis ant ledo luitu

Prasimušę saulės spinduliai kitomis spalvomis nušvietė kalnus…

Ta pati upė vieną dieną gali būti siaura, o kitą – plati…

Upes vaga

Po kelių dienų vėl grįžome į rytinę pakrantę, į Kaikurą, ir, nors radome nakvynę, nepavyko patekti į laivus, plaukiančius prie kašalotų poilsio vietų. Pasirodo, vakar buvo audra, ir atšaukė keletą reisų. Kai praleidome kelias valandas vildamiesi, jog neateis prieš dieną ar daugiau užsirašę turistai, pasirinkome kitą alternatyvą – skrydį mažu lėktuvėliu.

Kaikura is oro
Mama ir jauniklis
Visu ilgiu
Ikvepk, iskvepk
Ikvepk, iskvepk
Uodegos mostas

Prie Kaikuros vandenyne yra tektoninis lūžis, todėl visai netoli kranto jūros gylis staiga krenta iki kelių kilometrų. Vandenyno srovės tokiose vietose suneša daug maisto, kuriuo maitinasi būriai kašalotų. Jie ilsisi ir kvėpuoja paviršiuje iš šnervių leisdami fontanus garų, o po to mosteli uodega ir iki valandos laiko praleidžia po vandeniu. Pasak vietinių, mūsų užfiksuoti gyviai yra vidutinio dydžio (12 metrų).

 Į Australiją išskridome iš ChristChurch – labai jaukaus miestelio su savita dvasia.

Angliškos ir Venecijos kultūros simbiozė
Sachmatu partija
Miesto centras
Iki pasaulio regbio čempionato liko…

About the author

komentaras

  1. Ilona
    31 sausio, 2010 at 4:59 pm
    Reply

    Ačiū, ačiū, gražus pasaulis.

    Pas mus taip pat gražu, balta, balta. Visi, likusieji Vilniuje, slidinėjome ant Laimio (Liepkalnio) kalno. Smagu!

Komentuokite

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *