Pažintis su Naująja Zelandija prasidėjo Kūčių vakarą – tuomet atskridome iš Sidnėjaus į Oklendą. Kaip jau tapo įprasta pirmi įspūdžiai buvo nelabai kokie. Aerouoste praleidome gerą valandą įvairiose eilėse (Kūčių vakarą!), kai kurių prasmės niekas negalėjo paaiškinti… Vienoje eilėje laukėme, kad patikrintų ar tikrai neatvežame jokių gyvų organizmų į šalį – jokių augalų, jokio maisto, žemės ant batų ir pan. Bet mūsų riešutų iš Vietnamo niekas taip ir nepastebėjo net po tokio atidaus tikrinimo…

Kitą rytą atsibudome viešbutyje, kuris buvo keletą kilometrų nuo miesto centro. Kadangi buvo Kalėdos, tai nevažinėjo nei traukiniai, nei autobusai, ir iki centro nusigauti neturėjome galimybių. Taip pat nedirbo ir jokios maitinimosi įstaigos, išskyrus nuostabų McDonalds restoraną – puiki vieta Kalėdų pietums :). Negana to, pasirodė, kad tokiu metu kiviai (taip save vadina Naujosios Zelandijos gyventojai, pagal paukštį kiwi) atostogauja, nes vaikai šiuo metu turi vasaros atostogas. Todėl visi automobiliai išnuomoti ir laisvų nėra…  Dieną išgelbėjo parkas, kurį parekomendavo viešbučio darbuotojas. Priešingai negu išmirusios gatvės, parkas tiesiog klegėjo nuo piknikaujančių ir besilinksminančių žmonių gausos. Nuo kalno, esančio viduryje parko, atsivėrė visa Oklendo panorama. Taip pat NZ patvirtino savo, kaip avelių šalies, vardą. Didžiojoje dalyje parko ganėsi avelės (NZ-joje yra 4 mln gyventojų ir 40 mln avelių :).

Kitą dieną pagaliau nusigavome iki Oklendo centro. Tačiau jis greitai užmušė mus savo nuobodumu ir stipresnių įspūdžių patraukėme į kinoteatrą (Šerlokas Holmsas mūsų nenuvylė :)).

Bet juk negali būti blogai Naujojoje Zelandijoje. Vis dėlto radome autonuomą, kuri turėjo vieną laisvą prabangų 10 metų senumo Nissan Sunny, kurį mums sėkmingai išnuomojo. Reikia pastebėti, kad kivių automobilių parkas daro įspūdį savo paprastumu: dažniausiai tai 5-15 metų senumo kompaktinės klasės automobiliai. Todėl mūsiškis labai puikiai įsipaišė į kontekstą.

Patraukėme į salos vidurį, į Rotorua regioną. Jis garsus savo vulkanine kilme ir geizeriais. Jau įvažiavę į miestą pajutome geizerių kvapą – kažkas panašaus į supuvusio kiaušinio. Praktiškai jau norėjome apsisukti ir važiuoti atgal, bet smalsumas nugalėjo. Tiesiog viduryje miesto, parke gali pamatyti burbuliuojantį ir garuojantį vandenį, kunkuliuojantį purvą.

Taip pat Rotorua garsi moarių gausa. Moariai – tai vietiniai NZ gyventojai, kurie dar prieš keletą šimtmečių keliautojus gąsdindavo savo kanibališkais įpročiais. Šiandien jie kur kas svetingesni. Buvome nuvykę į vietinių kaimelį, kur galėjome susipažinti su jų kultūra, pasižiūrėti tradicinių amatų, šokių ir paragauti jų maisto. Kažkas panašaus į lietuviškas Rumšiškes.

Dar piečiau yra Tangariro Nacionalinis parkas. Jį sudaro trijų ugnikalnių grandinė. Vienas iš jų yra pakankamai aktyvus ir šiomis dienomis – prieš porą metų jis spjaudėsi karštomis uolomis. Šiame parke buvo filmuotas ‘Žiedų valdovų’ filmo Mordoras. Apskirtai kiviai dievina šį filmą ir jo režisierių Peter Jackson. Filmas ne tik susižėre 11 Oskarų, išgarsino turistinę Nzelandiją, bet ir papildė šalies biudžetą didžiąją dalimi išleistų 600 mln USD. Praktiškai kiekvienas naujazelandientis ar jo draugas/giminaitis vienaip ar kitaip prisidėjo prie šio filmo.

Kadangi nenumaldomai artėjo Naujieji metai ir juos norėjome sutikti NZ sostinėje Velingtone, tai  patraukėme ten. Pagal Lonely Planet rekomendacijas nutarėme pravažiuoti keliu palei Whanganui upę. Pasirodė, kad jis vingiuoja serpantinais palei upės slėnio skardžius, tai yra žvyrkelis, jame sunkiai prasilenkia dvi mašinos ir jis tęsiasi gerą 100 kilometrų. Bet nuostabūs vaizdai atpirko vairavimo ypatumus.

Velingtoną pasiekėme laiku (t.y. dar iki Naujų metų), greitai susiradome vietą gyventi ir patraukėme į miestą. (Geresniam supratimui apie žmonių kiekį NZ – sostinėje gyvena 164.000 gyventojų). Tikrai skaniai pavalgėme vakarienę restorane-laive ir patraukėme ieškoti naujametinių linksmybių. Ėjome link koncerto garsų centre, tačiau kelią pastojo griežti užrašai, neleidžiantys eiti toliau su alkoholiu. Mes nenorėjome atsisakyti savo šampano butelio ir prisėdome laukti kulminacijos prie vandenyno. Apie dvyliktą iššovė vienas privatus fejerverkas ir sulaukė daug ovacijų. Mes dar pasijuokėme, kad jeigu žmonės taip džiaugiasi tokia smulkmena, tai ko reikia laukti toliau. O toliau iššovė viena a la patranka ir… tuo Naujametiniai fejerverkai baigėsi… Va taip…

 SU NAUJAIS VISUS!!!