Jeigu paklaustumėte kokioje šalyje man buvo gražiausia gamta, daug negalvojusi atsakyčiau – Norvegijoje. Krištolinis krioklių vanduo, minkšta medžių žaluma, virš ežero kylantis rūkas, samanomis apaugę namukų stogai ir šiaurietiška kalnų didybė kuria neužmirštamą peizažą. Riedant susiraizgiusiais serpantinais užima kvapą, o pro atrodo nepramušamą akmenų sieną besidriekiantys tuneliai kelia tylų susižavėjimą šiuolaikinėmis technologijomis. Per šią kelionę įsitraukėme į azartišką pravažiuotų tunelių skaičiavimą, tai jau grįžus į Vilnių teko sukti iš kelio, kad pralįstume pro vienintelį lietuvišką tunelį, kad šis papildytų 99 norvegiškus J. Beje, ir ilgiausias pasaulio tunelis yra Norvegijoje, netoli Bergeno – tai 24 km besitęsiantis Lærdal tunelis.

Taigi Norvegija tikrai graži, na bet ir velniškai brangi šalis. Todėl keliavome savo automobiliu, buvo pasiėmę savo patalynę ir negendančio maisto. Apsistodavome kempinguose, kurių tikrai labai gausu šioje šalyje. Dažniausiai rinkdavomės namukus, kuriuose buvo ir galimybė gamintis maistą.

Keliaudami į Norvegiją kėlėmės keltu iš Rygos į Stokholmą, o tuomet jau riedėjome į vakarus. Pirma apsistojome prie Sogne fijordo, Vangsnes miestelyje. Pro langus matėsi fijordas su pūškuojančiais keltais, iš kitos pusės driekėsi avietynai, kurių mes, aišku, paragavome.

Kitą dieną nuvažiavome į Vik miestelį, esantį už kelių kilometrų ir turizmo centre paprašėme parekomenduoti ne per daug sudėtingą taką poros valandų pasivaikščiojimui. Vaikinas entuziastingai parodė žemėlapyje mums taką, vedantį iki ežero. „Čia valandą ar pusantros į vieną pusę – labai gražu!“, – patikino jis mus.

Tai pirmą valandą ropštėmės į praktiškai stačią sieną keturiomis, braudamiesi tarp aviečių krūmų… Dar valandą ar porą ėjome miškų takeliais, bridome per pelkynus, lipome į kalvas ir nuo jų leidomės, sutikome aveles ir pagaliau… priėjome ežerą. Pasiimti užkandžiai buvo nepaprastai skanūs J. Grįžome truputį kitu keliu, tai, ačiū dievui, nusileidimas buvo paprastesnis negu pakilimas. Po gerų 6 valandų pasivaikščiojimo galėjome džiaugtis, kad turbūt atrodome tikrai gerai ir sportiškai, kad turizmo centre vaikinas nusprendė, kad tokį atstumą galime įveikti per 2 valandas ;). Bet įspūdžių gausa ir malonus nuovargis vakare atpirko tuos buvusius sunkius momentus.

Kitą dieną patraukėme į Flam miestelį. Labai gražus turistinis miestelis palei Sogne fijordą. Miestelis garsus traukinių muziejumi ir trečia stačiausia traukinių trasa pasaulyje. Būtintai pasikelkite juo į 866 m aukštį ir jums atsivers puiki kalnų ir krioklių panorama. Iš šio miestelio driekiasi ir pasivaikščiojimo takai, ir kalnų dviračių trasos.

Kitas mūsų kelionės taškas buvo Bergenas. Tai antras didžiausias Norvegijos miestas, įsikūres Šiaurės jūros pakrantėje, labiausiai kalnuotoje Norvegijos vietoje. Ir pats miesto pavadinimas kilęs nuo žodžio „kalnas“. Dėl Bergeno geografinės padėties čia lyja 240 dienų per metus, bet, jeigu jums laimė lėmė čia būti saulėtą dieną, jūs tikrai pamatysite, kaip miestiečiai džiaugiasi, vertina ir išnaudoja tas retas progas pabūti atvirame ore.

Bergene visų pirma patraukėme į žymųjį žuvų turgų. Nors jis mums pasirodė per daug suturistintas ir sukomercintas, bet vis tiek žuvų gausa paliko įspūdį. Nepraleidome ir mes progos paragauti lašišos. Žinoma aplankėme ir Bryggen – tai šiaurinė įlankos dalis, kur nuo senų laikų buvo įsikūręs Bergeno uostas. Iki šiol išlikę mediniai namukai ir siauri praėjimai saugomi Unesco. Pasikėlėme ir su funikulieriumi į Floyen kalną, nuo kurio atsiveria nuostabi Bergeno panorama (ypač jeigu Jums pasisekė tai padaryti giedrą dieną :)).

Praleidę porą dienų Bergene, patraukėme toliau į pietus, iki Lysefjord. Apsistojome Forsand miestelyje, prie Lysefjord pradžios. Mūsų namelis buvo kalnoje viršuje, iš kurio atsivėrė nuostabi fjordo panorama, valgydami pusryčius galėjome stebėti praplaukiančius laivus.

Šeimininkai paskolino savo motorinę valtį ir išplaukėme žvejoti. Priešingai nei įsigaliojusiam tikėjimui, kad Norvegijoje užtenka užmesti meškerę ir jau trauki milžiniškas lašišas ir menkes, mums žvejoti nelabai sekėsi… Na bet puikiai pasiplaukiojome ir apžiūrėjome apylinkes.

Kitą dieną patraukėmę į įžymiąją uolą Preikestolen. Tai 600 metrų aukštyje virš vandens išsikišusi uola, kuri, atrodo, vieną dieną atplyš ir įkris į fjordą. Pagal legendą, kai septynios seserys iš šio regiono ištekės už septynių brolių, taip ir atsitiks. Buvote įspėti J. Kad pasėdėti ant šios uolos nukorus kojas virš fjordo, reikia truputį padirbėti – apie 2,5 valandos užtrunka užkopti iki jos. Pasižiūrėjus kiek daug ir kokių įvairių žmonių kopia šiuo keliu, atrodo, kad tai visai paprasta, bet vietomis iš tikro gana statu ir reikia padirbėti ir sušilti, bet tuo smagiau po to atsikvėpti pasiekus tikslą. Dėl turistų gausos patariama atvažiuoti kaip galima anksčiau ryte.

Dar kitą dieną išplaukėme su laivu iki fjordo pabaigos, miestelio Lysebotn. Į laivą pakrovėme ir savo automobilį, nes planavome grįžti juo. Laivas iki galutinio taško plaukia kelias valandas ir tuo metu galite grožėtis nuostabiausiais norvegiškais vaizdais – milžiniškomis uolomis, šaunančiomis iki pat dangaus, šimtais krioklių kriokliukų, gurgenančių nuo tų uolų, beimaudančiais ruoniais, besiganančiomis ožkomis, į kurias žiūrint nesupranti, kaip jos atsidūrė ant tų uolų ir kaip iš ten nulips… ir nuo uolų šokančiais parašiutininkais. Šie vaizdai buvo nesuplanuoti ir visai netikėti! Tik staiga, kažkas laive pradėjo šaukti ir rodyti į vieną po kito šokančius „basejumper“ius! Tiesą sakant, žiūrint į juos, nugara ėjo pagaugais… Baisu ir įspūdinga! Pasirodo pastaruoju metu yra populiaru šokinėti nuo Kjerag uolos (apie jį vėliau), nes taip kur kas greičiau pasiekiama kalno apačia, negu ilgai ir nuobodžiai leidžiantis kojomis :).

Plaukiant keltu galima apžiūrėti ir Preikestolen iš apačios. Atrodo labai aukštai ir toookia mažytė…

Iš kelto išvažiavome Lysebotn miestelyje ir ilgu ilgu serpantinu pakilome iki kalno viršaus. Čia prasideda pasivaikščiojimo takas, vedantis iki kitos įžybymės – Kjerag akmens. Šis akmuo įstrigęs tarp dviejų uolų, kaba virš bedugnės. Kas išdrįsta užlipti ant jo, po to gali didžiuotis puikiomis nuotraukomis. Deja, mums į tą sąrašą patekti nepavyko, nes buvo šalta ir lijo lietus, todėl mes pasidavėme pusiaukelėje iki akmens… O grįžimas iki mūsų namelio automobiliu buvo ne ką mažiau įspūdingas negu kelionė keltu. Pamatėme dar daugiau žadą atimančios Norvegijos gamtos.

Tuo mūsų kelionė po Norvegiją ir baigėsi. Tikimės dar ne kartą ten sugrįžti. Tikrai verta.