Daug apie ją skaityta knygose, daug girdėta, sunkiai įsivaizduota… Mekongo upės ištakos yra Tibeto Himalajų kalnuose, o delta ne per toliausiai nuo Saigono (Ho Chi Minh City – bet niekas jo taip nevadina).
Kad pamatytume ne turistams rodomus vaizdus, 5 valandas sausakimšame autobusiuke kratėmės iš Saigono ir į Can Tho atvykome vėlyvą vakarą. Tad pamiegoję vos keletą valandų, pusę šešių ryto pliaupiant lietui sėdome į valtį. Išaušus lietus nustojo, tad po truputį pilkumą pakeitė spalvos.
Visų pirma dominuoja rudas upės vanduo ir žali krantai, prie kurių šliejasi prabangūs pastatai ir baisios pašiūrės. Iš pažiūros vanduo atrodo nelabai švarus, juolab plaukioja daug šiukšlių. Tačiau vietiniai šiame vandenyje ne tik plauna drabužius, naudoja jį maistui gaminti, bet iš ryto su juo valosi ir dantis…

Po valandos plaukimo pasiekėme plaukiojantį turgų, kaip paaiškino vietiniai – didmeninį:) Iš atokiausių kaimų su laiveliais ūkininkai atplukdo savo gėrybes ir pardavinėja laivais ir valtimis suplaukusiems pirkėjams. Aplink sukiojasi tetulytės su irklinėmis valtimis ir pardavinėja maistą – reikia pripažinti, labai skanų ir nerealiai pigų:)
Po valandos plaukimo deltos kanalais pasiekėme kitą – labiau vietinį turgų, kur visos prekės sukrautos valtyse, o ne laiveliuose. Kylantis karštis neleido ilgai stumdytis valtelių grūstyje, juolab, kad jau laukė 5 valandų kelionė atgal į Saigoną.

Saigone dėl liūties visa autobusų stotis (jei taip galima vadinti žvyruotą aikštę su kioskais aplink) buvo apsemta iki kelių. Pirmą kartą maloniai nustebino vietnamiečiai: autobusų kompanijos darbuotojai pasirūpino, kad dvigubai ar trigubai nepermokėtume už kelionę iki viešbučio! Aišku, kainos skirtumas būtų 2-3 doleriai, bet vis tiek malonu:)