Seniai svajojme nuvažiuoti į Moldovą paragauti vynų. Sklido kalbos, kad vynai ten labai geri ir nebrangūs, žmonės draugiški, viskas dvelkia jau mums tapusia egzotika sovietine atmosfera. O labiausiai intrigavo pasakojimai apie kelias dešimtis kilometrų besidriekiančius po žeme vyno rūsius. Apie tai klausiausi su ironija, kaip pasakojimų apie pagautą tooookio dydžio žuvį. Kaip gi gali vyno rūsiai driektis kad ir vieną kilometrą, o juo labiau keliasdešimt? Bobučių pasakos…
Į Kišiniovą nuskridome per Rygą. Pirmas miesto įspūdis buvo nekoks. Toks jausmas, kad važiuoji niekaip nesibaigiančia Kalvarijų gatve. Bet netgi ne tokia, kaip ji dabar, bet prieš kokį gerą dešimtį metų: aptrupėję daugiaaukščiai, seni betoniniai pastatai, kioskeliai. Labiausiai sunerimome, kai mūsų mikroautobusiukas pasuko link daugiaaukščio viešbučio, įspūdingo dydžio, bet pažvelgus iš arčiau – labai jau nutriušusio ir be langų. Negi mums čia reiks gyventi? Bet sustojome prie nedidelio ir vakarietiško viešbutuko, visiškai nederančio prie aplinkos. Nauja ir sena šalia.
Pirmą vakarą nuvažiavome į netoli Kišiniovo esančią vyninę Kojušna. Apžiūrėjome besidriekiančius koridorius, prikrautus apdulkijusių vyno butelių. Pamatėme ir visiškai moderniai atrodančių plieninių vyno statinių. Susipažinome su vyno gaminimo subtilybėmis. Aplankėme ir konjako, ten vadinamo divino, gaminimo cechus.
Vėliau mažoje salytėje susėdome paragauti vynų. Nustebino du dalykai: vyno rūšys, kurios buvo gerai žinomos europietiškos ir puikus skonis. Kaip vėliau sužinojome 70% Moldovoje pagaminamo vyno yra europietiškų rūšių, tokių kaip Chardonnay, Sauvignon Blanc, Pinot Blanc, Riesling, Cabernet Sauvignon, Merlot, Pinot Noir, Malbec. Ir tik 6% vyno rūšių yra vietinės: Fetească albă, Fetească regală, Rara neagră, Fetească neagră. Rara neagră dažniausiai naudojama maišant su kitomis rūšimis, kaip pavyzdžiui Negru de Purcari. Purcari vynai buvo labai populiarūs XVIII amžiuje, prieš atsirandant Cabernet Sauvignon.
Prisiragavę vynų grįžome į Kišiniovą pavakarieniauti. Mus nuvežė į parekomenduotą restoraną. Atrodė prabangiai ir buvo visiškai tuščias. Gidė pasakė, kad restoranuose leidžiama atsinešti savo vyno. Iš pradžių nelabai drąsiai paklausėme, ar galėtume gerti savo vyną? Jokių problemų, prašome. Vakarienės pabaigoje jau drąsiai atsidarėme ir divino buteliuką. Maistas buvo tikrai neblogas ir palyginus nebrangus.
Kitą rytą susiruošėme ekskursijai po Kišiniovą. Kai kam labai trūko sveikatos po vakarykščio vyno ir divino, todėl džiaugėmės galimybe pasivaikščioti gryname ore. Pats miestas buvo visiškai nykus, neįspūdingas ir betoninis. Gal tik kiek įdomesnė buvo Triumfo arka ir parkelis su Puškino biustu.
Po pietų nuvažiavome apžiūrėti Kapriana vienuolyno. Įkurtas 1429 metais, daugelį metų buvo arkivyskupo rezidencija. Pokario metais buvo uždarytas, o vėliau visiškai sunaikintas. Naujai atstatytas 1989 metais tapo nacionalinio atsigavimo simboliu. Šypsenas kėlė atstatymo istorija – ministras pirmininkas pasikvietė turtingiausius verslininkus ir paprašė paremti vienuolyno atstatymą, duodamas suprasti, kad kitu atveju jų verslams gali kilti daug sunkumų.
Vakare nuvykome į vyno mugę, vykstančią mieste. Tačiau mums ji susižavėjimo nesukėlės, nes norint paragauti vynų, reikėjo nemažai pasistumdyti ir pakovoti alkūnėmis. Todėl nusipirkome keletą butelių ir prisėdę ant Lenino paminklo ramiai gėrėme. Policininkams, einantiems pro šalį, mes nebuvome įdomūs.
Kitą dieną nuvykome apžiūrėti Orheiul Vechi – 40 tūkst. metų senumo natūralaus amfiteatro. Čia, kalnų uolose, buvo rasti pirmų gyventojų požymiai, kuriems keletas tūkstančių metų. Ant kalno matomos Geto-dakų (moldovų protėvių) sutvirtinimų liekanos ir kalendorius, tarnavęs priešistoriniai bendruomenei kaip religinių švenčių reliktas. Kur kas vėliau uolose buvo įrengtas vienuolynas, kuris veikia ir ligi šiol.
Po pietų aplankėme Chateau Vartely vyninę. Tai ne tik vyninė, bet ir gražiai įrengta poilsio vieta. Vėl paragavome vynų, įsigijome icewine. Tiesa, čia pagamintų vynų radome pirkti ir Lietuvoje.
Dar apžiūrėjom Curchi vienuolyną. Vėl stebino tai, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai atstatyti visiškai naujai, bet tokie, kokie buvę prieš sunaikinimą.
Paskutinei dienai buvo paliktas Moldovos deimantas – Cricova vyninė. Šį kartą į vyninę ne įėjome, o įvažiavome. Atsidaro vartai ir patenki į požeminį vyno pasaulį. Čia driekiasi 120 (!) km gatvių, pavadintų vyno rūšimis. Čia yra kelio ženklai ir gatvių pavadinimų lentelės. Pusė šių labirintų yra naudojama vyno saugojimui.
Pasirodo šie labirintai egzistuoja nuo XV amžiaus, kai jie atsirado kasant kalkakmenį, naudotą Kišiniovo statybai. O 1950 metais buvo pastebėta, kad čia labai puiki vieta laikyti vynui – pastovi 12 laipsnių temperatūra ir tamsa. Taip susikūrė vyno pasaulėlis po žeme. Jis yra iki 100 metrų po žeme ir čia saugoma 1,25 mln butelių retų vynų.
Cricova vyno rūsiai
Čia pamatėme 1902 metų vyną „Velykos Jeruzalėje“ ir 1902 metų likerį „Jan Becker“.
Legenda byloja, kad 1966 metais čia lankėsi Jurijus Gagarinas ir … truputėlį užtruko. Išėjo (su pagalba) tik po poros dienų. O Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čia šventė savo 50-ą gimtadienį.
Taigi važiuokite į Moldovą dabar – kol vakarų pasaulis dar neužgožė likusios egzotiškos sovietinės dvasios, o vynai nepabrango iki europinio lygio.
