Šiandien uždarėme nardymo  2009 sezoną – panėrėme Naujosios Zelandijos šiaurėje  esančiose Poor Knight salose. Garsusis Žanas Kusto šias salas paminėjo pasaulio geriausių nardymo vietų dešimtuke. Galime patvirtinti, kad tikrai ne veltui:)

Pačios salos – tai prieš 70 tūkstančių metų sprogusio mega ugnikalnio likučiai – sako, kad kraterio skersmuo buvo keliasdešimt kilometrų, o kalno aukštis per 1 km virš jūros lygio.

Salas atradęs Džeimsas Kukas, rado panašumų su kovoje kritusio riterio palaikais – iš dešinės galva, kūnas ir kojos.  Tuo metu salose esančiose olose gyvendavo nuo 100 iki 400 gyventojų. Kapitonas Kukas siekdamas genties vado palankumo, padovanojo keletą paršiukų. Pasirodo, tai buvo ypač vertintas turtas, tad kitos salos genties vadas panoro irgi jų įgyti, bet Vargšo riterio salų gyventojai nesutiko ir užsitraukė kaimynų nemalonę – buvo užpultas ir išžudytas kaimas, kol kaimo vadas kariavo kažkur kitur. Grįžęs ir radęs suniokotą salą, jis paskelbė salą TABU, t.y. vieta, kur niekas neturi teisės įžengti.  Beje, visa tai vyko apie 1800 metus ir nuo to laiko sala negyvenama, ir kartu su aplinkiniais vandenimis yra draustinis.  Paskutiniai sulaukėję paršiukai buvo sumedžioti prieš keletą dešimtmečių, tad dabar saloje gyvena tik paukščiai ir ropliai. Bent kelių rūšių paukščių yra po 2.5 mln, arba po 1 paukštį salos kvadratiniam metrui.

Nardymas buvo ypatingas dideliu žuvies kiekiu, mums neįprastomis žolėmis, kempinėmis bei povandeninėmis olomis.  Tiesa, nors tai laikoma subtropine nardymo vieta, ir nardymo sąlygos buvo ypač geros, vandens temperatūra buvo nuo 16 iki 18 laipsnių, tad nuomotuose peršlampančiuose nardymo kostiumuose iškentėme vos po 40 minučių –   žemiau esančiuose vaizduose tikriausiai pavyks išgirsti ir mūsų dantų kalenimą, ir įžvelgsite rankų drebėjimą:)